Nėra įrodymų, kad egzistuoja „matematikai“ ir „ne matematikai“

Vienas labiausiai paplitusių mitų švietime yra įsitikinimas, kad vieni žmonės yra „matematikai“, o kiti – tiesiog ne. Šis požiūris giliai įsišaknijęs mokyklose, šeimose ir net pačių mokinių mąstyme. Tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, kad matematiniai gebėjimai yra įgimti ir nekeičiami. Neuromokslų ir ugdymo tyrimai rodo, kad kiekvieno žmogaus smegenys yra pajėgios mokytis matematikos. Matematiniai gebėjimai nėra pastovi savybė – jie vystosi per patirtį, pastangas ir galimybę mąstyti giliai. Kai mokiniai sprendžia sudėtingas užduotis, klysta ir reflektuoja savo mąstymą, jų smegenyse formuojasi nauji neuroniniai ryšiai. Šis procesas prieinamas visiems, ne tik „išrinktiesiems“. Tikėjimas, kad egzistuoja „matematikai“, nėra nekaltas. Kai mokiniai save priskiria prie „nemokančių matematikos“, jie dažnai nustoja stengtis, vengia iššūkių ir klaidas priima kaip nesėkmės įrodymą. Ilgainiui toks mąstymas riboja augimą kur kas labiau nei pradiniai sunkumai su mokomąja medžiaga. Priešingai, mokiniai, kurie tiki, kad gali išmokti matematikos, yra labiau linkę atkakliai dirbti, klausti ir tobulėti. Savo pedagoginėje praktikoje matau aiškių įrodymų, kad matematika nėra skirta tik tam tikram mokinių tipui. Kai mokiniams suteikiamas laikas, vizualinė pagalba, prasmingos užduotys ir saugi aplinka klysti, jie patys nustemba, ką sugeba. Pažanga atsiranda ne per greitį ar atmintiną formulių mokėjimą, bet per mąstymą, diskusijas ir refleksiją. Matematika yra žmogiška veikla, o ne talentas, priklausantis keliems. Nėra ribos tarp „matematikų“ ir „nematematikų“ – yra tik mokiniai skirtinguose mokymosi etapuose. Tinkamai palaikomi ir skatinami, visi gali mokytis ir suprasti matematiką.